Neatpažinto kareivio kapas

Toks keistas jausmas, kai visose kapinėse antkapiai išpuošti tarsi rungtyniaujant su kaimyno paminklais, tačiau kažkur kamputyje spiečiasi ir neatpažintų kareivių kapai. Kokia buvo šių žmonių gyvenimo istorija, iš kur tie žmonės atvyko, kas uždega jiems po žvakutę ant kapo?

Kas jais rūpinasi

Kareivių kapaiJeigu užsuktume per ramiausias rudens šventes į kapines, per Vėlines, pamatytume, kad net ir kuklūs kareivių antkapiai yra padabinti žvakele ar nedidele gėle. Dar prie tų kapinaičių stovi koks nors paminklas, ant kurio yra ir daugiau gėlių. Daugybės kareivių artimųjų jau labai seniai nėra, dar daugiau – daug kareivių kapų yra neatpažinti, ir niekas nežino, kas ten iš tiesų palaidoti, taip, kaip ir niekas nežino, kieno ta juoda pūvanti banano žievė nyksta patvoryje.

Per šventes valstybė arba savivaldybės yra įsipareigojusios pasirūpinti bent minimaliai tuo atminimu. Todėl ten ateinama, uždegamos žvakės. Visos karo tarnybos institucijos turi ir kažkokius orkestrus, per valstybines šventes, kartais ir per vėlines, būna paradas, žygiavimas, uždegamos žvakės ir ant tų kapų. Taigi, kareiviai laikomi tais, kurie padėjo galvas būtent dėl valstybės, abstraktaus galingo padaro. Šis padaras dėl to ir atsidėkoja, pagerbdamas atminimą. Aišku, yra kapų, kuriuos lankyti nėra malonu net valstybės pareigybėms. Tai kitataučių kareivių, taip pat žuvusių karo metu, tačiau kovojusių priešo fronte, kapai. Su šiais yra mažiau apeigų, nes jų dažniausiai niekas neprisimena, ir ten užželia žolynai, per vasaros kaitrą nugelstantys.

Močiutės prisiminimai

Pamenu tuos laikus kai kapinėse esantys antkapiai man buvo geriau pažįstami nei miesto centre iškabinėti reklaminiai plakatai. Iki centro labai retai galėdavau eiti viena, tiesiog neturėdavau tokio leidimo. Tačiau su senele į kapus keliaudavome dažnai. Priklausomai nuo to, kokios ji būdavo nuotaikos ir sveikatos, mes aplankydavome kažkiek kapų. Tai galėjo būti tik svarbiausi, jos mamos ir pusbrolių kapai, jeigu senelei tuo metu būdavo nesveika, pakildavo spaudimas ar koks dieglys kažkur įsimesdavo. Kai jausdavosi stipri, ji norėdavo apeiti visus kapus, jausdavo savotišką malonumą. Atnešdavo daug gėlių, aš vos spėdavau lakstyti su vandeniu, kurio gaudavau iš prie vartų esančios vandens kolonėlės. Grįžusi ji didžiuodamasi su draugėmis kalbėdavo telefonu, pasakodavo, kiek kapų apėjo, ką sutiko kapuose, kaip kokie antkapiai dabar atrodo. Atrodydavo, jog ji sutvarkė seną ant sąžinės gulėjusi didelį reikalą, tačiau ne būtiną, o tokį, kurį padaręs labai didžiuojiesi, jog užsiėmei šia garbinga veikla. Paskui senelė ramiai nusnausdavo.

Paskelbta kategorijoje Naujienos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Current ye@r *