Vieną pavasarį, kai traktoriai arė laukus, keliavome per derlingas vietoves. Buvo gana drėgna, galbūt dar ryte buvo liję. Tačiau jau buvo vakaras, leidosi saulė, artėjo naktis. Vienas traktorius vis dar nepaliaujamai arė lauką. Ką mes pamatėme, buvo labai gražu – tame lauke, kur vyko arimo procesas, kilo ir leidosi daugybė puikių gandrų.
Gandrai
Šie dideli paukščiai šokinėjo ant lauko, kuris buvo ariamas. Buvo panašu į tą vaizdą, kurį matome, kai mašalai apspinta kokį nors lauke besiganantį gyvūną. Jis sukasi, kad šiuos nubaidytų, bet yra nerangus kaip tie traktoriai, ir vabzdžiai sukasi kartu su juo, taip nepasiekiamas joks teigiamas ir prasmingas rezultatas. Taigi, panašiai elgėsi ir šie dideli sparnuočiai. Jie gudriai šokinėjo ir tūpė kaip tik už traktoriaus, į ką tik išartas vagas. Iš pradžių galvojome, kad čia kaip koks mums specialiai užsakytas gamtos ar tai žmogaus surežisuotas spektaklis. Juk tai tikrai buvo be galo gražu, gandrų čia buvo gal net koks pusšimtis. Paskui ėmėme gilintis į tai, kas čia iš tiesų vyksta, kodėl tie paukščiai taip apspitę traktorių ir visą ariamą lauką.
Žinoma, kaltininkas čia ir traukos centras buvo ne traktorius. Vargu, ar traktoriai patys savaime kažkuo galėtų būti įdomūs gandrui, susidomėjimą jais galėtų reikšti nebent žmogus. Tai kas taip pakerėjo gandrus? Ogi visokie sliekai ir kitokie jiems skanėstais atrodantys maži gyvūnai, išlindę iš po žemės sluoksnių. Gal reikėtų sakyti „iškasti“, juk specialiai jie tikrai nelindo iš po žemių.
Sliekai
O dabar įsivaizduokime vargšo aklo nei galvos, nei uodegos neturinčio slieko gyvenimą. Rausia žemę kiekvieną dieną ir naktį, kai staiga milžiniškas traktoriaus kaušas viską apverčia, ir štai sliekas pirmą kartą pamato dangų – gražų, vaiskų, žydrą arba rausvą, priklausomai nuo to, koks paros laikas. Staiga viskas pasikeičia. Paaiškėjo, kad į dangų jis žvelgė mažiau nei ketvirtį sekundės, nes tuojau pat slieko nebelieka. Lieka tik gandras, ką tik pasimėgavęs savo laimikiu taip, kaip niekuo kitu. Daugybė gandrų kelia nuostabią puotą. Jiems nereikia laukti, kol palis ir sliekai išlys į paviršių. Jiems nereikia patiems bandyti išsikasti kokį nors atsitiktinai jam lemtingoje vietoje atsidūrusį nelaimėlį. Staiga visą darbą nudirba traktorius tarsi ant puikiausio vaišių stalo sukraudamas visus metus slėptą ir kauptą maisto turtą – sliekus, tuos skanėstus gandrams.